sūkarka

sū́karka (plg. brus. cyкapкa) sf. (1) 1. Sn siūlo, virvės susisukimas, susivijimas kilpomis, garankštis: Kokis čia tavo vijimas – prileidai sū́karkų Rdm. Sukrus siūlas susiveja į sūkarkas Knv. Reikia siūlą išvaškuot, kad nesileistų in sū́karkas Pns. Siūlai su sū́karkom – netinka aust Ldvn. ^ Tokia menka – kap sū́karka susisukus Rdm. 2. žolės, javų susukta vieta, verpetas: Kur susukti javai, šienas nuo vėjo, bus sū́karka J. 3. scom. prk. sulysęs žmogus ar gyvulys: Sū́karkos tiej mano vaikai. Ir kad neduotau aš jiem valgyt – valgo, ko tik nori! Mrk. Eik tu, sū́karka! Ldvn. Mane toj sū́karka apšnekėjo Sn.